Konkurso DIENORAŠČĖ laureatai!

Kas či? Dienoraščė biržiečių. Skelbiam apdovanojims ir laukiam švintė sekmadienį!

Biržų rajono savivaldybės ir tarybos nariai išrinko tris labiausiai patikusius pasakojimus:

Vis‘ biržiečė dirb ir dainuoj – Alfredas Naktinis (Adas Kietis).

Visadu čiasas – Celina Mikalauskienė (Nida). 

Pirm dien sostinėj – Ramunė Indriliūnienė (Saulė).

*

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ komanda daugiausia balsų atidavė:

Buva lapkrits – Indra Drevinskaitė-Žilinskienė (Saldaine).

*

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė prizą skyrė už gražia papiliečių (kupiškėnų) tarme parašytą:

Tekstą apie Strazdelį – Celina Mikalauskienė (Nida).

*

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka gražiausiu tekstu išrinko pasakojimą:

 Subatvakaris – Liuda Prunskienė (Gesė).

*

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komanda labiausiai dienoraščio žanrą atitinkančiu paskelbė:

Vienų vasaros dienū – Birutė Šukauskienė (Birutė).

*

Lietuvos radijo žurnalistė Inga Janiulytė už gražų pasakojimą ir autentišką kalbą rinkosi:

Buva lapkrits – Indra Drevinskaitė-Žilinskienė (Saldaine).

*

Poetė, rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė už puikiai užrašytą tarmę ir nuo vaikystės pažintus jaukius žodžius įvertino:

Pirm dien sostinėj – Ramunė Indriliūnienė (Saulė).

Nor paporint tikrų atsitikimų – Vanda Krikščikienė (Kaimo babute).

Vis‘ biržiečė dirb ir dainuoj – Alfredas Naktinis (Adas Kietis).

*

Poetė, rašytoja Sara Poisson už aktualumą, kalbos pokyčių atskleidimą, humorą pastebėjo:

Vienų vasaros dienū – Birutė Šukauskienė (Birutė).

*

Poetė Rita Venskūnienė už tai, kad „labė gražė aprašytųs darbai žmogelių“, prizą skyrė:

Vis‘ biržiečė dirb ir dainuoj – Alfredas Naktinis (Adas Kietis).

*

Aš, konkurso organizatorė Rugilė Audenienė, išsirinkau eksperimentinį pasakojimą:

Kas aš tok’ es? – Ignesa Žygelienė (Lape Snape).

*

Daugiausia skaitytojų susidomėjimo „Facebook“ sulaukė šis tekstas:

Gyvenims kėp dien – Sonata Kaminskaitė (Sonata).

VIS’ BIRŽIEČĖ DIRB IR DAINUOJ

Unt gryčios aš rado sava senų sąsvinį. Gal ir jūs noriat sužinot, kas prėš daugalį metų mana buva aprašyt?

Aš tε šindė po tiesum pėsč’s parėjo iš mokyklεs. Daug mokios, jou ir galv apsisuke. Raiks pasilsεt – pagrajyt unt armonikėlεs ir padainuot. Iš kuknios gards smoks ain. Mam unt petelnės ispirgs čirškin, bliūd’ zaptį verd ir da giesmį niuniuoj. Uzbon’ šutits piens garuoj, po peč’ unt unglių bul’bos kep. Tėp norias pakarštavot. Bėt raiks laukt, kol’ susirinks vis šeimyn. Babute sake, kε buva jaun, tε tiek daug su valgim nesipėckioja. Unt pusryčių valge plocin’s su taukεs, pėtūs buva duon, batvinė ir kopūstε su mės, pusdėnia – čiupk, a vakar’ – kunkuliene ar bulbiene.

Broliuks išėjis oran. Pas šulnį prė svirtės viedran undenį pil’ ir trauk’ dainušku: „Mana panytėla kėp pamuliavot, gal jy mažytėla pėneliu mazgot“. Seso pritryne šeivs, kėp jai babute buva lieps, a dabar plūksns plεša ir sava meliodijų niuniuoj. Kaimink mezg dubul’ts pirštin’s, skaičiuoj ak’s, tė negal’ dainuot. Ale jos dukrela šalimos bovijas ir kažin kokių dainelы rėkoj.

Babute sėdž’ staklεs, audž’ milu ir dainuoj: „Ain unt darželį rūtų lunkyt, margos gegutės pasiklausyt. Marga gegute, jy kukodam, rūtų šakelы nusilinkdam. Po stikla lungu audž’ audėjėla, žėdnam daržely žydž’ lelijėla“. Šitų nedėlių buvam kaimyna apsėduos ir pakasynos. Labε gražė gedoja mūsų mam su babut’ – mam vede, a babute ir da trys moterės turavoje. Tatula žlugtų skalb’, mazgoj bliuskels, undarokėl’s, marškin’s su padurkėlės, šnipštukėl’s, bikš’s. Jy dainuoj: „Man’ mamute vis kalbina juodų rūbų siūt, aš jaunute nenorėjo vėnolynan būt. Vėnolynan kiet lov, negalεs’ užmigt, a aš myliama bernelia nenor’ či palikt“. Senelis vija virv’s punčėm, siuve ir lope apynastr’s. Dabar jou nuvėje prėmenė, supyla smetonų muštokė, sviestų suk ir dainuoj: „Buva ger gaspadine, gera vyra žmon ir sudėje jynε sūrį su visu smeton“. Jisε dažnε mum saka: „Kiek kas gal’, tiek tur’ krutėt ir nėr kų sudėjis runks prė pečios sėdėt“. Tete su kaimyn malks dienų pjove, po tam abud pasivaišina ir padainava. Tas talkinyks sake, kad labε girts als buva, no dvejų stiklinių galv pradėje sukt’s ir jis išėje unt nams. Tete name da tur’ daug darba: raik’ rėčkų miltų primalt, pirtį iškurint ir pirmam isivanot.

Nebėr man’ laika rašyt. Raik’ ait unt kūtį padėt tetė gyvul’s liuobt, gėriuk paduot piena iš butelia. Aš pamislijo, kad vis’ biržiečė dainuoj. Man’ gražiausios senelia dainos, labjaus tε šito: „Kaimi aš užaugo, kaimi vaikštinėjo, kaimi mergužėlы mylεti pradėjo“. Kε užaugs’, aš jų padainuos’ par radijų.

Adas Kietis

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

MEILƐS BANGOS

Nedėlios unkstų rytų aš išėjo pavaikščiot po Biržų pilakalnį, atsisėdo unt suola. Prein nepažįstams, toks pravorns vyrs ir atsisėd šalimεs. Jis pirms užved kalbų – praded pasakot apė savį. Jis jauns buva įsimylεjis vienų mergaitį. Bėt grait apsiženija kitų. Dabar su žmon nesugyven ir mislij grįžt pas senų meilы. Jis negal’ suprast, dėl ka vėnam žmog patink tik to mergin arba vyrs, kitam kit arba kits. Kε pasižiūr’ iš šona unt jaunųjų porų, tε būn tėp, kad jaunoj man viškum nepatink, a jaunik’ jy pat’ gražiaus. Gal patikims viena kitam priklausa no krauja panašuma?

Aš tε mislij kitėp, kad patikimų nustata galvos smagenys. Kožnam žmog iš galvos par ak’s ain nematom’ meilεs bangų spindulė. Jė skirias virpesių dažn’ ir kitom da mum nežinomom savybėm. Kε spinduliavims abėjų vėnods arba panašs, tε jė praded patikt viens kitam ir įsimyl’. Aš visiškė nesutink su žmonių pasakim, kad pirm meila nerūdij, bo man grait surūdije. Kε aš mokyklε εjo, man irgi tikrε patika vien mokine. Suprato, kad ir aš jai patink. Buvam nedrųsūs. Pažiūrėdavam viens į kitų ir ta užteka, buvam laiming’. Kė aš turėjo išvažiuot mokit’s Viln’, prasėdėjam abu susijėmi už runkų lig ryta. Aš bijojo jos pabučiuot, kad jy unt manės nesupikt. Po tam nebesusitikdavam ir šito meila išsitryne iš mana gyvenima.

Viens kitam pritariam, kad meila mum yr įgimt. Tε Dieva duots jausms. Ir gamt mum liep’ daugint’s. Dabar atėje mad nesusiženiji gyvint kart, kėp draugε. Kε gimst vaikelis, tε jė toliou tėp given arba apsiženij, arba vyrs pakel’ sparns. Kε mės buvam jaun’, tėp nebuva.

Aš mislij, kad žmonių gimims šitaj žemė yr labε didelis stebukls ir atsitiktinums. No ka visks priklausa – no genetikas ar no likima? Vienų kartų aš nugirdo, kėp vaiks klause sava mamos: „Dėl ka tu, mam, neištekėjė už amerikieče, aš būč’ tinε turtingε gyvenis“. Norėč’ tokiam vaik pasakyt, kad tadum gal būtum visε negimis. Arba tava vietε gal’ but gimis kits vaiks, kit asmenybe. Ir dabartinė šeimo tu galεjė nepamatyt šita pasaulia, jėgu tava tėvų kūdikia gimima metė ir gimtadėnis nesutaptų su tava.
Paseni mės irgi trokštam meilεs ir patys noriam mylεt. Tε labε gerε, kad myl’ ir jaun’, ir sen’. Vis’ tur’ turėt sava gyvenima variklį – meilы. Viktors Franklis raše, kad gyvenims be meilεs – kεp upe be undenia.

Jou pradėja lašnot, raik’ ait unt nams. Mana pašnekovs atsisveikindams pasake, kad jam lingvio pasidare, kε kitam pasipasakoja, a ir iš kita daug ka nauja sužinoja.

Adas Kietis

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Visadu čiasas

Vienų grožių dienų, kai mon pinkiosdėšimt stuktalajo, pamįsliau: čiasas stoptalt – savį mylat ir šianavot mokintis raikia… Baga mono matai, kėp stoininis kumelys, minutas ir nedėlios kėp įžabotos lakia… Sveikata gi – kėp nuvarytas kuinas ar pavasaringa kumala – vos valkas… Sveikotos niar – loimas irgi niar… Raikia pradat savį mylat… Pats čiasas…

Taigi nuvažiavau Biržų miestan. Visų pirma raikalus tvarkiau bagom bagom – kėp įprotus…

Ale atominiau, kad mokinuos kitėp gyvint… Atotėsiau kuprų. Golvų pakialus niaba vian šaligotvio plytalas mačiau – ir žmonas pamačiau…

Dauguma motarų akis nudilbį skubom, pabagom ajo… (Kų darystat, kai sveikotų išbagstat? – taryčios jom, taryčios sau mintys pasakiau…) Kaikatria žmonas pasikalbadami, laiko turėdami, spačiarovo… Kaikatria net šypsanų roda… (susiprotį jau – pamįsliau)

O viena… meiliai šypsojos ir manį užkolbino, maloniai klausinat jama…

Ošei kėp boslį prarijus stoviu, unt jų spoksau… Okys počios įsispitrijo… Ko niar buvį… Nigdi nesu močius, visai mon nebuvo svarbu, kėp žmonas apsivilkti, kų apsiovį… Dabar pamačiau grožių, malonių ponių, ale pasidabinusių, apsivilkusių kėp jaunų panytalį… Auskarėliai dzinguliuoja, braslietas unt runkos… Okys kėp brungokmeniai tik žiba, žybčioja, taryčios počių dūšių spinduliuoja… Unčiakėliai įrąžti, žundėliai ružovūs, lūpalas pamūliavotos, kvėpia visa… Bolto veidėlio, kėp žmonas soko: iš pieno ir madaus plaukus.., motos, kad ne juodadorba… Noriu ir aš tėp atrodyt… Pats čiasas…

Susipažinom, susibičiuliovom…

Daug undenio upas nuplukda no to čiaso… Daug naujų žmonių mono gyvenimi atsirado… Kožnas atoniašia įdomių navynų… Ale to susitikimo nevolnia užmiršt… Buvo pirmas, kas padajo pradat tikrai savį šianavot…

Kai mas pamįslijam, Dievulis siunčia pamočnikus mum. Nieko niekadu niar valu daryt… Niat tarmiškai rašyt… Visadu čiasas… Tik Dievo siųsto Oniolo raikia… Čiasas ir dakavot – ačiū sakau visiem Ungialom ir Ungialaliam…

Nida

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

STAPUNĖS DIEN

Rudenėj… Dienos da šiltos, bet vakarė šaltūs. Ale tokie šaltūs, kep rudo. Didelis klapats man. Mat tur katinų Runcį. Dienų da po kiemų laksta, a naktį jo rėks laist gryčio. Gryčio, tė gryčio, bet kad labė murzins… Gal da ir blusų tur? Po pievų tė voliojas?… Nusprendžio savą Runicį išmazgot, tik tad laist gryčio. Kėp tario, tėp ir padario.

Nugi su kok tepal jį man ištrint? Girdėjo, kad ,,Čemerytės” padded?… Raik dumt vaistinėn. Kėp mat sulakščio. Dabar tik ieškot katiną… Išein laukan, gi gul ant žolės pilvų išvertis. Įsinešio grįčio ir gražė kalbin. Mat kitėp nesidos… Vieno runko dešr, kito runko ,,Čemerytės”. Muistas, nesiduod, bet šep tep ištepliojo. Nu kų dabar?.. Dabar tegu pabūn biškį pasko išmaudys upė. Per tų laikų išsiplovio gryčių.

Po kiek čėsą pasiėmio sava Runcį ir neš prė upės. Užėjo ant lieptą ir mečio vandeny… Kep kitėp jį išpraus? Plaukt mok ir katinė, tik jie bija vandenę. Išplauke mana tas katins ir parrūka namo. Įlaidžio gryčio. Laižas, prausias. No a aš sava darbs dirb tolio…

Tiktė žiūr, maną katins toks navatns… Uodegų ištimpis gul kėp negyvs. Mįslij, kas jam dabar daras? Duod mėsos kusnelį, neėd. Ku daryt?

Ded savą katinų tašė ir vež pas vetrinorų. Tegu patikrin, da nudvės…

Vetrinors išklausinėj viskų kėp buva ir saka:

- Ar gerė išmazgojė katinų?
- Įmečio upė ir išplauke….
- Čė ne mazgojims, – saka vetrinors – jis prisilaižę tava ,,Čemeryčių”. Pauostyk. Smird viss kailis. Dos kačių šampūną, išmaudyk kėp raikals. Tik neprausk su sava šampūn, katin kailis nupliks.
- Suprato, – sako. Darys kėp sakė.

Kiš vėl tų katinų į tašį ir gaben namo. No kėp man jį išmazgot dabar? Vyrs dirb, namo aš vien pat. Vonio neįkels, nesilais. Sugalvojo… Praus Runcį ant grindų. Kų gi darys? Paskoj grinds iššluostys.

Kė tėk pabandžio pilt ant katiną vandenį, tas pasiuta. Kėp rėže su nag, tėp ir stov rankoj strypę…

Ti kų dabar su jo man daryt? Reik surišt kojs. Atė vėl puls kailį laižyt ir vėl gulės pasliks. Nėr ką laukt… Atrado virvį ir surišio katin priekins kojs. A katins rėk ne sava bals. Akys kėp prožėktorė palika. Reik ir užpakalins kėp nors surišt? Tur aš jį išmazgot, gi prisilaižis ,,Čemeryčių” ir vėl pasliks gulės. Užsimovio stors pirštins ir riš toliau. No Katina rėkims… Vis gryč skamb. Akys kėp prožėktorė iššoka. Ramin aš jį kiek galėdam, bet nemačij. Galvoj, kad pribaigt nor…

Surišio su didel varg ir skub mazgot. Bemazgojant, Runcis draskes, kol vienų kojų ištrauke. Nu tad aš gavo su to užpakalin koj nosy… Raudon stripe per visų nosį stovėja. Nu kų padarys. Jis gi nesuprant, kad aš jį gelbėj?.. Svarb, kad katins švars. Dabar gales kėp pons gryčio megot pilvų išvertis.

Stapune

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Kas aš tok` es?

Neklausk mana vardą, aš tau kol` kas neatsakys. Jaukė rangos tava širdelэn, nes či mana namэ.
Norėč` išskrist`, pakil`t` laisvės sparnэs, bet negal`, nes aš tau žmogel` reikaling. Tu be man`s, kėp
gandrs be gimtą lizdą, kėp kūdyk`s be mamos įsščių ir, kėp mergela be sava ilgų kasų. Man` tėp
sunk matyt` tavy liūdnų, bet aš ir es del tą, kad many išgirstum, kėp tylų skruzdelytės žingsnelį.

Mačio vakar, kėp aprėkė savą šuniokų, jis kaukia, del ką tu neatsiprašė, jam skaudėja širdelы, jis gi
tavės laukia labэ, labэ. Bet tu jį paspyrė ir nuėjė pats žinэ kur, ir ašė, deja žino, kur… bandžio tavy
kalbint`, atkalbэt`, bet tu atstūmė, net many.

Šiandė tu apgavэ kaimynų ant dešim eurų, kas tau pasidare? Ei, atsičiūkink! Nebepjauk grybą. Kėp
man` su tav` kalbэt, kėp? Kaimyns tavą ubagėl`s`, išpaskutynia večias, bet jisэ dors, a tūjė?

Tavą širdela man` skundes, kad, žmogel`, ji jau pavarga nu tava durnumą. Aš su jų kalb kekvien
dien, aš ir jinэ bandam tavy supurtyt`, paprotyt‘. Kuo tolio, tuo mažio tu many gird`.

Bet prisimen vienų įvykį, net sentimentэ užplūda. Suspaude tas jausms iki pirštų galų, kėp man‘ ger
nuo tokių prisiminimų, drugelė praded skraidyt`, nosį kutent`, ir net murkt` praded, kėp koks ryžs
katinėl`s.

Tų ankstų rytų tu rošės į bažnyčių. Apsivilkэ proginį švarkų, prisegė šlypsų, nusivalė lakierks ir
pasipurškė išeigynės kvepalэs. Net veidrod‘s žaktelэje. Koks gražuol`s, ale tu matė? Išeidams
parašė net du haikų ir garsė, su intonacij paskatė! Cituoj tava haiku:

Įkvėpio bažnyčios kvapą,
Neberand vieną Biblijos lapą.
Kok‘ graž‘ to mergela pirmo eilė…

Mana pirštэ deg ugnim,
Kėp trokšt paliet‘ sava išrinktųjų.
Kad pradės snigt`? Reik‘ atvėst‘.

Parašis haikų palaistė gėlы, pakutenэ saulэs spindulėli ir pasakė: “Dievs tesauga mana trobų“ išėjė.
Aidams striksėjė, nors tau jau nebe dvidešim metų, bet buvэ toks laimings ir teisings. Visiem
linkėjė „padėk, Diev‘ “, tava žingsnė nevede tavės į šunkel‘s, tava mintys buva lengvos ir tyros. A
aš, buvo tok‘ laiming, net pasipošio suknel su raudonэs žirniūkэs… Susigarbanojo plauks, lūps
paryškino, nes tava gerums yr mana laime, tava atvir šird‘s yr mana palaim. Nuėjė į bažnyčių toks
atvirs, bet pamatė tų gražių mergelы pirmo eilė su kit bernel‘, abu buva laimingus ir įsimylэji.
Jaučio, kėp tava šird‘s ir mintys suduža į milijons gabaliukų… nuo tos akimirkos tavy pamečio.
Tavės nebejaučio, tu išsibarstė. Pasiilgo tavės, žmogel‘, labэ. Gryžk! Laiškų raše TAVA SAŽINE.

Lape snape

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Pavasar, kadom židėje rožes,
Alyvas supes tylėdamos žiedės,
Menulis dungos plot drože,
Lakštingialėlių girdėjes balsė.

Ar atamen to tų tumsių naktį,
Tos naktės svajs sapns,
Kėp pirm kart karšts lūps
Ugningė skendą bučkios?

Visor liuliavą meilės okeans.
Ors būva toks gražs.
Alivas supes tilėdamos žiedės,
Lakštingialos girdėjes balsė.

Kėp rytą ras puoše, žvilgėje.
Gamt nepavidėje tos laimės
Didžios be galą ir karštos -
Sulūžą priesaik diding.

Suklupdam kekvenam žingsn,
Suvyta rože paslapting
Sunkam gyvenimą kely.
Laimings tas, kurs jauns da!

Galėjo laimingė pamilt,
Kad nepaskire žemes skraiste,
Kam neprisėje apsivilt.

JŪZIS

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

,Bo esmu valnia paukštelė,
Neturiu ant savęs pono.
Einu žeme,
Skrendu vėju,
Ponia esmi viso svieto,
Linksma soti, nors nesėju;
Kur nulekiu, ten man vieta.”
(A. Strazdas)

Visais čiasais buvo tų, katria džiaugias loisvu, katriem netiko, kad kas boslį unt galvos tašytų, unt sprundo sadatų ir nurodinatų…

Toks buvo ir Untonas Strozdas (Strazdėlis) – Kunigas, ale ne ponas, ne išpuikįs. Kūrybos ir gerumo varsmį atrodįs ailiavotojas, liaudias dainų kūrajas, linksmos ir geros dūšios žmogėlis.

Kunigovo Korsakiškio, Kuprėliškio, Kupiškio, Pondėlio ir kitos šiauras rytų Lietuvos paropijos… Diliuos unt okmenio sadadamas mago ailiavot.. Tinai gima ir giasma priaš Mišių. ,,Pulkim unt kelių..” sudėta pria Dilių koplyčios…

Aplunkykit Dilių koplyčių… Kai tų okenį pačiupinastat, kai unt jo pasadastat, pamatystat, kad kūrybina lauma Jum unt pečio atsisas…

Žmonių mylimas Kunigas buvo drųsus ir užsispyris, kūrybingas ir išradingas. Paskum savį vada ir kitus… Kamajų žmonas lig šiol atomana vienų nedėlių…

Švinto Jono atlaidom paropija ruošias iš unksto… Do navatniau buvo, kad Kunigas liepa atsinėšt kirvius ir lopatas… Dyvijos parapijonys, ale klausa sovo Dvosios Vodo, mat Jis sokia, kad ,,raiks Dievui patinkuntį dorbų daryt”…

Po Švintų Mišių (vietoj pokiarmošio) visus, apsiginklovusius kirviais ir lopatom, išvada Kunigas Kamajų šilan… Pats Strazdėlis ajo pirmas, pats roda, kur medį kirst, kur grindinį klot…

Visi darbovos išsijuosį, sušilį, ale laimingi, mat ,,Dievui patinkuntį dorbų dora”… Viskas buvo suriktavota, dorbas kožnom nurodytas – mėdis po mėdžio virto, šokos buvo gianėjamos… Do kiti klojo grindinį: vieni nėšia sianojus, kiti lopatom kosa, taisa vietų kožnom mėdžiui…

Žingsnis po žingsnio, sieksnis po sieksnio tėp ir buvo nutiastas kėlias Duokiškin. Do ir po šiai dienai to keliu važinaja žmonas, Dievui ir Kunigui Strozdui dakavoja…

Kad ir švintų dienų, kad ir ba įmuntrios technikos, ale su mėilu ,,Dievui patinkuntį dorbų dorunt” razultotas ir nauda žmonams motos net po daug matų.

Kožnas žiamaj paliekam padas: jei gilios – ilgom išlieka, jei taisingos – jos virsta keliais…

Nida

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Buva lapkritis…

Buva lapkritis. Stovėjam vis unt kapų. Mam staigė dinga unt kelių dienų ir tadom atsirada mana sese. Žundė storūs, be plaukų. Tik verk, mieg ir kakoj – ti kok ji man drauge?!

Kė nebuvo seses, augo aš vien pri upes. Tinajos kaimynes rundal semdava vandenį ir baleikoj mazgodavo ryz. Gatvėj, tadom, kėp man atrode, tokioj plačioj, a dabar tokioj siaurioj, vyrė šaukdava, senė rėkdava, bobos pletkavodava, zenkė zbitks krėsdava.

Su ses jau gyvenam pri ežera. Aidavam pri zostaukų ir unt lieptą. Vėlio pastate mokyklų – į jų dvirač mindavam per gatvį.

Untr numer pažymėt autobus važiuodavo link Pastaunyka, į duonos kepyklų – bundelėm kvepėdava nuo tol. Konservų fabrika valgyklo valgydavo tik šnicelį – visos Biržos daba tokia nebėr. Visokių yr, tokią – ne.

Ir Biržos daba viską daug yr, bet ni sesės mažos, ni plačios kėp tadom atrode gatvės nebėr. Upe susitrauke, ežers ajerės apžėla. Činajos atvažiavį žmones saka, kad ežera vanduo kėp als, tokios pat spalvos. Mislyjo, kad jie blūdij. Bet – akurat. Ir da baisė skanė kvep. Mygom pakeičio nuomonį.

Da atamen kaimų. Tol už Biržų raikdava važiuot, buderbrodų veždavames. Tam kaiman, pri kitą ežerą, vis kalbėdava kitėp. Sakydava unt moteros ana, unt vyra – anas, unt abiejų – anys. Močiute vakar‘ vadindava manį gurban telioką pašert, a supikįs senelis rėkdava: kad ji kur grausmas šitų kumelį! Mana vards, saka, iš ta krašta, nes tinajos yra toks ežers, moterišk vard vadinams.

Kėp skladukan atminty viskų saugo. Patikrin kartės, ar da daug atamen. Tikrink netikrinįs – visks yr. Biržė – ti sostine mana. Visur. Visados. Miests, katram užaugo. Miests, katram suprato. Miests, katram ger net ir tadom, kė lyj liets. Miests, katram net ir lapkritis – gražiausis laiks.

Saldaine

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Pirm dien sostinėj

Gūdžės tarybinės laikais, tadu, kai da pilės griuvėsiai buva, gyvena Biržos dvi draugės.

Či vis biržietiška šnekėja, vis visus pažinoja ir apė visus žinoja. Kas kiena brols, klasioks, kaimyns, kiena dukr ištekėja. Tadu didžiaus pramog Biržos buva daržs ir ežers Širvėnas. Senims daržų ravėja, a jaunims valtim plaukdava į meilas salų.

Tėp ir bėga rams draugių gyvenims, kol vienų gražių dienų atestats jos gava. Tadu atėja laiks palik provincijų ir važiuot į sostinį. Neturėja jos ni kompą, ni mobiliaką, tik susidėja tašėn kas geresnia buva ir Vilniun išvažiava.

Miests didels, piln žmanių, biržietiška nieks nešnek. Ku ti biržietiška, lietuviška beveik nešnek. Gava bendrabutį, apsigyvena ir išėja draugės sostinės apžiūrėt. Či tau ne Birža, pėsčs tol nenueis, be autobusa nė žingsnia, tik reik biletėlių nusipirkt. Priėja vien draugė prie kioska ir praša,- duokit dujai biliets. Kioskininkė žiūr unčiaks surauks, kiek tų bilietų nor pirkt. Kit draugė sako, – sakyk rusiška, mat , kad lietuviška nesuprunt. A rusiška tadu gerio, ni lietuviška vis žinoja ir suprata.

Kai šėp ne tėp biletėls nusipirka, tadu ir krautuvėn možna nuvažiuot. Kėp gi merginas parduotuvių neaplunkis.

Užėja vienon, žiūr puodėliai su lėkštelam tokie neblog, nutarė pasiimt. Įsigadis gi prė ūkia, gyvint ne viens mets Vilniui rėks. Savitarnos tadu da nebuva, vėl reik pardavėjas prašyt.

Apsitarė draugės ir saka pardavėjai, – jamam dujai podels su spatkeliais. Pardavėj tėp pat unčiaks tik suraukė , nes suprata tik vienų žodį jamam. Mat rusiška jama – duobė. Vėl ilga reikėja aiškint , ko jos nor pirkt.

Tadu draugės susimąstė, nieks či nebus, reik gražė lietuviška kalbėt, biržietiška tik Biržos suprant.

Saulė

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!
« Ankstesnis puslapis