Gyvenims kep dien

Papasakos istoriju iš babytes gyvenima, gal ir liūdnų, bet tikru, jos akem matytu.

Kartu Latvijaj gyven barons. Bagots buva, gražs, išsilavins. Ja tėvė pirša jam įvairs nuotaks ir bagots ir gražs ir baisis ir visoks. Bet nieka jis neišsirink, kol in Biržs neatvažiav ir nepamat mergotis… ir suvirp jam širdela… suspurd jausms. Aišk baron tėvė buv prieš ubagi nuotaku ir da kataliki, nes ans buva reformats, tad jaunims apimts jausma pabėg in Biržs, kur ir apsigyven kaimi.

Sunk buv be piniga, be turta, bet svarb buv meila… iš ta gimio aš ir da trys sūnė. Pavadin mani Erna. Keitės laikė, pavirto ne Ern o Iren… ale kas či per vards toks pasan bus. Bande laist mani mokyklan… brols da… vos sukrapštydav unt sąsvinia ar pieštuka, tad baigio tik keturis klasis, bet rašyt išmoko. 

Sunkė gyveno, ėjo par samdini žusų ganyt, kad bent duonas būt. Ponė buva bjaurs, išvirdav putras iš prast milt i turėdavam srėbt. Zupės kartės arbu duodava kokias zaptės unt duonas kriaukšlas užstept. Ale buva kart tep… ein ir mato pravirs durs… o ti ponu vaiks… dara in mus putru atsistojis. 

Va toks buva gyvenims, kol neatėj kars… tadum mačio kep krint bombas šali gryčias. Nu ku a mes tad miškan… pasiemi arklį, kiaulu, avi ir ku spėdavam. Po ta vėl namo… būn pabund… a ti kieman vyrai sėdi… kažku saka, valga ir praša: bite, bite. Pasirod, vokečė. Palika uzbonų, šaukšt, šakuč. Ger buva… nesikabinėj. A va kitu dien… jau įsiverž banditė… išvar mum unt šaltas ąslas puspliks iš lovas, uždar kamaran ir išneš visku, ku rand… maistu, net vilnons kojns ir svogūns. Tep va ir buva. 

Kai atėja rusė, visks pasikeit. Atsirad kolukė, atsirad darba, davė žems. Miršt mamas mylėts vyrs… aš liek slaugyt mamu. Rand sau vyru ir gimst pirms vaiks. Kaima gyvenims tek sava vag. Vis dirb žemi, augin bulbs, grūds, buroks. Kaimynė paded viens kitam ir daržs atart ir šienu suvežt ir al burokin išgert par patalks. Net dur nieks nerakindava… aik kur nor. Pasidarydavam čiupkas, undenio, duonas plut ir agrast uogien. Pasiutis skanums karštu vasaras dienu. Tep vis ėja gyvenims… milždavo karvs kolūkia… daug reikėdava pamilžt. Laukdavam punktelian pienu priduot. 

Viska buvo kol neatein nelaimė… neteko pirma vyra… neištvėr žmogs gyvenima sunkum ir išėj pats. Lb sunk kaimi vienė moterei. Sunk pakelt šitu… bet gyveno tolio. Ėmė važiuot autobusė… ti buva gerums… veždava in Rygų… ti pirkdavam viskų, melasu, kojns, dešras, inds. Rado kitu vyru. Gime da du vaikė. Paauga… išsilakst par kits miests Šiaulė, Panvežis, Biržė. Mirė ir kits mana vyrs… liko vien kaimi. Vaikė sukūre sava šeims, tad tik par švents pamatydavo. Kviet pas savy, bet kur aš ais… sava gryč mieliaus, sava namė geriaus. Išein daržan pasikapstė, atsisėd verandan ir lauki… lauki… kol sulauk… kartės baisiu žiniu… Mirė abu mana sūns… mana kūns ir kraujs… Nu kas mamė skaudžiaus… netekt vaikų sava… skausms nenusakoms. 

Bet gyvenims tęsias… vis lauki verandaj, grožies gamtu, kvepia alyvas. Bėg metė, sugruba rankas, artrits išsukioj piršts, surieč in kupru, atsirand lazdela. Lauki smerties, bet ji vis neim ale ne laiks da. Atvažiuoj dukr, anūkė… paded apsitvarkyt… nors pakalbėt yr su kuo… kaims ištuštėj ir kaimynė rečio beužsuk, nes smertis iššienava. Skaitė gazietų nuo kita gala… ku jau pasiemė ir kelintu met. Ir vis lauki… lauki… tep ir praein gyvenims kep vien dien. Bet vis dar kvep alyvas…

Pasakoj anūkė… babytės jau nebėr, tad gyvenkem gyvenimu čia ir dabar!

Sonata

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!