Kas aš tok` es?

Neklausk mana vardą, aš tau kol` kas neatsakys. Jaukė rangos tava širdelэn, nes či mana namэ.
Norėč` išskrist`, pakil`t` laisvės sparnэs, bet negal`, nes aš tau žmogel` reikaling. Tu be man`s, kėp
gandrs be gimtą lizdą, kėp kūdyk`s be mamos įsščių ir, kėp mergela be sava ilgų kasų. Man` tėp
sunk matyt` tavy liūdnų, bet aš ir es del tą, kad many išgirstum, kėp tylų skruzdelytės žingsnelį.

Mačio vakar, kėp aprėkė savą šuniokų, jis kaukia, del ką tu neatsiprašė, jam skaudėja širdelы, jis gi
tavės laukia labэ, labэ. Bet tu jį paspyrė ir nuėjė pats žinэ kur, ir ašė, deja žino, kur… bandžio tavy
kalbint`, atkalbэt`, bet tu atstūmė, net many.

Šiandė tu apgavэ kaimynų ant dešim eurų, kas tau pasidare? Ei, atsičiūkink! Nebepjauk grybą. Kėp
man` su tav` kalbэt, kėp? Kaimyns tavą ubagėl`s`, išpaskutynia večias, bet jisэ dors, a tūjė?

Tavą širdela man` skundes, kad, žmogel`, ji jau pavarga nu tava durnumą. Aš su jų kalb kekvien
dien, aš ir jinэ bandam tavy supurtyt`, paprotyt‘. Kuo tolio, tuo mažio tu many gird`.

Bet prisimen vienų įvykį, net sentimentэ užplūda. Suspaude tas jausms iki pirštų galų, kėp man‘ ger
nuo tokių prisiminimų, drugelė praded skraidyt`, nosį kutent`, ir net murkt` praded, kėp koks ryžs
katinėl`s.

Tų ankstų rytų tu rošės į bažnyčių. Apsivilkэ proginį švarkų, prisegė šlypsų, nusivalė lakierks ir
pasipurškė išeigynės kvepalэs. Net veidrod‘s žaktelэje. Koks gražuol`s, ale tu matė? Išeidams
parašė net du haikų ir garsė, su intonacij paskatė! Cituoj tava haiku:

Įkvėpio bažnyčios kvapą,
Neberand vieną Biblijos lapą.
Kok‘ graž‘ to mergela pirmo eilė…

Mana pirštэ deg ugnim,
Kėp trokšt paliet‘ sava išrinktųjų.
Kad pradės snigt`? Reik‘ atvėst‘.

Parašis haikų palaistė gėlы, pakutenэ saulэs spindulėli ir pasakė: “Dievs tesauga mana trobų“ išėjė.
Aidams striksėjė, nors tau jau nebe dvidešim metų, bet buvэ toks laimings ir teisings. Visiem
linkėjė „padėk, Diev‘ “, tava žingsnė nevede tavės į šunkel‘s, tava mintys buva lengvos ir tyros. A
aš, buvo tok‘ laiming, net pasipošio suknel su raudonэs žirniūkэs… Susigarbanojo plauks, lūps
paryškino, nes tava gerums yr mana laime, tava atvir šird‘s yr mana palaim. Nuėjė į bažnyčių toks
atvirs, bet pamatė tų gražių mergelы pirmo eilė su kit bernel‘, abu buva laimingus ir įsimylэji.
Jaučio, kėp tava šird‘s ir mintys suduža į milijons gabaliukų… nuo tos akimirkos tavy pamečio.
Tavės nebejaučio, tu išsibarstė. Pasiilgo tavės, žmogel‘, labэ. Gryžk! Laiškų raše TAVA SAŽINE.

Lape snape

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Komentuoti

Your email address will not be published. Privalomi laukeliai *

Galite naudoti HTML: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>