MEILƐS BANGOS

Nedėlios unkstų rytų aš išėjo pavaikščiot po Biržų pilakalnį, atsisėdo unt suola. Prein nepažįstams, toks pravorns vyrs ir atsisėd šalimεs. Jis pirms užved kalbų – praded pasakot apė savį. Jis jauns buva įsimylεjis vienų mergaitį. Bėt grait apsiženija kitų. Dabar su žmon nesugyven ir mislij grįžt pas senų meilы. Jis negal’ suprast, dėl ka vėnam žmog patink tik to mergin arba vyrs, kitam kit arba kits. Kε pasižiūr’ iš šona unt jaunųjų porų, tε būn tėp, kad jaunoj man viškum nepatink, a jaunik’ jy pat’ gražiaus. Gal patikims viena kitam priklausa no krauja panašuma?

Aš tε mislij kitėp, kad patikimų nustata galvos smagenys. Kožnam žmog iš galvos par ak’s ain nematom’ meilεs bangų spindulė. Jė skirias virpesių dažn’ ir kitom da mum nežinomom savybėm. Kε spinduliavims abėjų vėnods arba panašs, tε jė praded patikt viens kitam ir įsimyl’. Aš visiškė nesutink su žmonių pasakim, kad pirm meila nerūdij, bo man grait surūdije. Kε aš mokyklε εjo, man irgi tikrε patika vien mokine. Suprato, kad ir aš jai patink. Buvam nedrųsūs. Pažiūrėdavam viens į kitų ir ta užteka, buvam laiming’. Kė aš turėjo išvažiuot mokit’s Viln’, prasėdėjam abu susijėmi už runkų lig ryta. Aš bijojo jos pabučiuot, kad jy unt manės nesupikt. Po tam nebesusitikdavam ir šito meila išsitryne iš mana gyvenima.

Viens kitam pritariam, kad meila mum yr įgimt. Tε Dieva duots jausms. Ir gamt mum liep’ daugint’s. Dabar atėje mad nesusiženiji gyvint kart, kėp draugε. Kε gimst vaikelis, tε jė toliou tėp given arba apsiženij, arba vyrs pakel’ sparns. Kε mės buvam jaun’, tėp nebuva.

Aš mislij, kad žmonių gimims šitaj žemė yr labε didelis stebukls ir atsitiktinums. No ka visks priklausa – no genetikas ar no likima? Vienų kartų aš nugirdo, kėp vaiks klause sava mamos: „Dėl ka tu, mam, neištekėjė už amerikieče, aš būč’ tinε turtingε gyvenis“. Norėč’ tokiam vaik pasakyt, kad tadum gal būtum visε negimis. Arba tava vietε gal’ but gimis kits vaiks, kit asmenybe. Ir dabartinė šeimo tu galεjė nepamatyt šita pasaulia, jėgu tava tėvų kūdikia gimima metė ir gimtadėnis nesutaptų su tava.
Paseni mės irgi trokštam meilεs ir patys noriam mylεt. Tε labε gerε, kad myl’ ir jaun’, ir sen’. Vis’ tur’ turėt sava gyvenima variklį – meilы. Viktors Franklis raše, kad gyvenims be meilεs – kεp upe be undenia.

Jou pradėja lašnot, raik’ ait unt nams. Mana pašnekovs atsisveikindams pasake, kad jam lingvio pasidare, kε kitam pasipasakoja, a ir iš kita daug ka nauja sužinoja.

Adas Kietis

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Komentuoti

Your email address will not be published. Privalomi laukeliai *

Galite naudoti HTML: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>