Biržietiška tapatybė

Biržietiška tapatybė. Kviečiame į konkursą „Eilėraščė“!

Suteikite man dvigubą tapatybę. Nes kalbėdama, šifruodama savo šnekos fragmentus atmintyje, vis aptinku biržietiškų ištęsimų, nukandimų, kurių vienu metu lyg ir norėtųsi gėdytis klausantis kalbančiųjų skaidriąja oficialiąja didžiakalbe; o tuo pačiu aš jų neslepiu, nesukuriu sandėliuko galvoje, į kurį uždaryčiau netikusius žodžius iš praeities.

Tarmės rudimentai dabar suteikia savotiško jaukumo, nors kaskart sunkiau, kirtus Biržų miesto ribą, persijungti į kitokį kalbėjimą. Kartais su savo šeima ten kalbuosi keistu tarmės ir grynosios kalbos deriniu, jausdamasi pati sau vertėja. Gal tą patiria dvikalbiai vaikai, vieną laikantys savo šaknimis, emocinio gyvenimo, kitą – dalykinių, mokslo, visuomeninių reikalų kalba?

Išaugant provincialaus bijojimo būti provincialais marškinėlius daug kas tarmiškus žodžius į laisvę paleidžia ir ne savo regionuose. Tačiau vis tiek kurį laiką nugindavau idėją eilių konkurso dalyviams siūlyti jas rašyti biržietiškai. Buvo ir „Haiku Biržams“, ir „Trioletas Biržams“, o kviesti tokiam žaidimui, kur visą savastį teks atverti be pagražinimų, atidėdavau.

Dabar vieną naktį, kai nemigos jaunaties pjautuvas šienavo ramybę, pradėjau galvoti – jeigu reikėtų pačiai rašyti eilėraštį biržietiškai, koks tas procesas būtų? Ar kitaip kalbėčiau, ar būčiau kitoks žmogus, gal tas iš praeities? Keista, kad niekada nebandžiau.

Tada tiesiog leidau mintims išsirinkti vietą, vaizdinį, atsidūriau piliakalnyje prie ežero, po medžiais – kai dar nebuvo nukirsti, žiūrėjau, kaip spindi vanduo, net reikia prisidengti akis, prausiasi gulbė, įkaitęs oras kvepia medumi. Ateidavau ten po mokyklos, į biblioteką, ar šiaip, kartą ar du kartus rašiau, kitais kartais tiesiog maklinėjau po vešliomis lapijomis, stebėjau baltus pilies šonus su saulės įgręžtais ruožais, gerdama į save tingią ramybę.

Pirmoji eilutė biržietiškai susidėliojo paprastai. Tik toliau prasidėjo žodžių grumtynės, vertėjavimas iš tarmės į „oficialią“ kalbą ir atgal, stabčiojimas ten, kur nebeapčiuopiu sau reikalingų žodžių – yra properšų, kur jie nei biržietiški, nei lietuviški.

Atsikėliau paskui naktį rašyti. Ir iš tikrųjų dar niekada nesisekė taip iki galo atvirai, paprastai pasakyti būtent tais nepagražintais, švelniai negludintais žodžiais, kuriuos girdėdama augau; tarpais atrodė, kad kalbu ne aš, o seni balsai galvoje – tiesą sakant, kai kurie pernelyg seni ir neperprantami, juos tikriausiai galima tik nujausti kaip šnabždesius.

 

Gulbe suskleide sparns ir vasar pasibaige

žiūrėjo į tų vos pagaunamų blyksnį kuria spalvai vis dar neturim žodžia

nuo piliakalnia ir jaučio

kad many vis daugio vandenia

praded tekėt upe nuo jos pakraščių

abi su mam pjaunam ajers

artyn šliauž rūks aš vis galvoj:

ar da tebėr nama

gal mes či pasilikam

kėp paliek tie vaika kur nuein maudytis

ir jau nebegrįžt

paskui verdam ajers prastajan puodan

svogūnų lukšta dilgynės ajera

vis tur tokį puodų laikui matuot

mam skalauj man plauks

žiūr į lempos atspindį bliūdan jis primen mėnulį

katram pakils čiulb lakštingalos

či naujs rajons ret namų bet dar lika krūmų laukiniam vaikam

vis apsitver kiems tujom

gal tuoj apsodins visų miestų sklandytuva iš tola matys kur sugrįžt

ir aš mieg atdar lang iki paskutinės lakštingalos

stiprė užsimerks sproginėj baltos juodos žvaigždės

visad apsimet kad nešalt

kartas apsimet kad nebūn nepažįstamų paukščių ir žvėrių garsų

a gal či tik žmonės kuriuos pamiršam

praeidam pro šalį ištar

kitos kalbos žodį

nes dabar jau gyven kitur

ir prie jų Biržų pilės yra parkelis su rožėm.