Nor paporint tikrų atsitikimų.

Da anės laikės no Kupiške lig Rigai važinėdava tok mašin, kėp ir autobuss, bet žmonės vadindava taksometr ar gruztaksu. Tė žmonės važiuodava į Latvijų nusipirkt pikliavotų miltų, strimalių, mielių i da visokių dalykų ką Biržos negaudava. Šoperiukai tos mašinos buva ger, stodava pri kiekvienos gryčios kur paprašė bo dazniause vaziuodava vienos moterys a prisipirkdava po gera pusmaiši ar daugio.

Ti vienu dienu dvi kaiminkos sutare nuvažiuot į Rygu. Buva jau vėlyvs rudo ar prieš Kalėds, vėlė švysdava, tad išvažiava da su tums. Kadungi dienos nebešiltos, tė šiltė’ apsitaise. Untaniene unt bajinių apatinių užsidėję šiltų undarokų.

Ne kiek či tos kelionės , nespėję ni praaušt, o jo vieto. Belipdam iš mašinos Untaniene nepajuta kėp undaroks nusmuka. Nežino, ar guziks ištrūka, ar kas ti atsitika. Tad perženge per jį da paburbėdam, kas či tų lūpatų po kojom primėte ir švystelėja atgal į mašinų… Bevaikštant po turgų jau ir prašvita. Kit kaimink žiūr, kėp či to drauge pasirėdžs. Viršs kėp ir nieka, a apačioj kažkokė nuspuryji siūlė’ maskatuoj. Ta ir klaus: -Kų tu či kaimink apsivilkė’. Ano pasižiūrėjs kad suriks: – “Vajėzau, a kur mana undaroks?” Pasiroda ti undaroks buva kur vietoj lupatos pat į mašinų įmete…

Ti kū daba daryt? Teka pirkt audekla šmotų, špilkų ir apsiviniojs vaikščiot, kol griš mašin.

Kad ir kė’p praše kaiminkos niekam nepasakot, bet kur tau bob iškintės. Vienai papasakoje, to kitai, tėp ir paėję kalbos apie Rygo Untanienes pamestų undarokų…

Kaimo babute

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Vienu vasarus dienū…

Buva tad baise graž saulėt vasarus dien, šeštadens, atroda. Atlake į Parovėju anūks mesčions iš Kauna. Vis toks gražs, madings, su skylėtės džinsės, vienoj runkoj mobiliaks Apls išmans, kitoj – planšetke irg Apla Ipads, ausys kažkoke balvona su laidas.

- Hai, protėviai! – surika vos tik išlips iš sava golfa. – Pačilinsim, ką?!

- Kū?! – senele Untana akes unt kaktos užšoka.

- Sakau, parelaksuosim, gremfave!

- Nesuprunt aš tavs – kalbėk žmoniška, – vis susisuks senels skėsteleje runkom.

- Kiiping kalm, atsipalaiduosim, – ans apsikabyna susiraukusį kep petnyč senelį. – Šašlų iš maksimkės prigriebiau, ir kalsbergo dėžę. Bus kūl!

- Nu, gera tad. Aik su bab pasisveikit, ba pasylga baise tavis. Visu savaiti zyze api pyrags, blyns su uogien, kū tau valget reks paduot… A aše pliauskų pridroš ir šašlikynį pakurs. Babos paprašyk, kad cibulių su act padarytu.

- Nou problem! – anūks Deivids pasake ir nudūme į gryčių, baltom plytom apmūritu.

Priemenė jo babūte runks į kvartuku trynes. Apsiašaroje vis, pamačs sava meily Deividuku:

- Aše tep tavis laukio, tep laukio…Kep tūjė given, vaikel?

- Pefekt! – pakėlis runku, su smil ir nykšč skyly parode.

Bab pakraipe aus sava, bet nieka nepasake – apsimete, kad suprata.

- Ainam į gryčiū, tau viska pridario skanos. Tu mažs baise blyns su uogien mėga. Pilnu bliūdu prikepio. Ainam ainam…

Kol senels degina laužu šašlikinė, bab žiūrėje, kep Deividuks kemš pilnas žundas tuos blyns. Pask jin pasakoje apie te, kep buva pas daktaru miest, kad skaud dešini koju, ir su širdž jo nelabe gera.

- Babyt, gi dabar dvidešimt pirmas amžius, tau ripeirą padarys ir restartuos – būsi kaip naujai gimus.

A bab tik klinkt klinkt sava trumpom blakstienom, galvu pakinkava…

Pask vakar vis labe smage, ypač Deivids su telefon ir kompiuter, pabendrava, šalykū pavalge, alos pagėre… Deduka nuėje megot, a anūks da vis bedrava su kokes te feisebukas, tvitas ir …kep te… lig “in sta grams” vadinas. A kas te tuos šimtu gramuos yr, te velns žina…

Rit anūks atsibudis net nustėra, ke pamate sava džins – vis buva sulopyt! Vis!

- O mai gaat! – rėke vis gerkl, susiėms už galvos. – Mano Dolčegabana sudarkė! Šit!Šit!Šit! – net per visu gryčiu aidėje.

Senels preš Deivid išvažiojant įkiša jam į kešeni šimtu eurū ir pasake tyle į aūsi: “Mato, kad tau striuk su pinigas – imk, nusipirk naujs džins, ba daba tujė vaikšta kep nabags su nudryskuses. Man gėd unt visa kaima!”

Birutė

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

SUBATVAKAR‘S

Anu nedėl‘ bažnyčio šaly man‘ takias praornias mergaičkas stavėję, kad į jos bežiūrėdam net sava jaunystėlį prisiminio. Ot ger‘ laikė buva. Tetšiuks su mamnyt da stiprūs buva, a mes su sesel – jo didelas ir zgrebnes kėp gulbelas dvi. Kol jauns bepig unt šią svietą būt‘, nieks kaklą nepelavoj, a kiek visokių žibičvakarių, kiek dainų gražiausių išdainuot, kiek štukų visokių būvi.

Kad ir sekminių vakaruškas mūsų kiem‘ venės metės. Bodai man‘ tad koks dvidešimt buva, a seselė aštuniolek. Kėp šindė atamen, kad to dien buva graž‘, tik vėjs smarkė pūte. Apsiliuobi petų, parėjam iš kūtes ir kėp švinto dieno laisvė laikų laidem kas kur. Tėveliukė nuėję pogulią, sesela zerkolan ilinda kasels bepiniodam visėp, a aš gazietų skaičio, nes žėdn dien tam čėsą nėr. Tik užgirdam šunį lojint, kažkas rekin smarkė. Pasižiūriam pro lungų: agi jo arklį pre lazaunes riš, a didžiausis pulks atain pro sklepų gryčian. Aik tu balon kėp išsigundo. Graitė su mazgil‘ stalų parvalio, tėvą šnypštukų prikurktų kerzavan įkišio, pliausks paprieždy sugrūdo, sesela videlč‘s ir spotkel‘s no stalą šėpon sumete, a jaunims jo premenė tryp‘. Kažkas, gal‘ koks žabals, girdž‘ sienų grabalioj, durų klinges mat nerand, prisiėję pačiai dur‘s atidaryt ir unt galų paprašyt – užeikit užeikit svečė nebuvelė, reik‘ sūrią supuvelę. Suėję, sugriūva, a kur susadint šitek žmanių? Mergaičkas susėda unt lovas, a zenkė led unt zaslaną parėja. Raik‘ vaišint, a ku paduot? Plocinių na rytą kur lika gi neduos‘, zaptes nepakiš‘. Takias sarmatas, takią nepatagumą, nė kur akių dėt. Gerė, kad kaimynų Lievons nusegę šniūrelį no savą armonikas ir pradėję grajit. Tuoj kažkėp linksmio palika. Išgirdi muzikų ir tėveliukė iš kamaras išlinda. Tetšiuks tuoj alos įlaidę, a mamnyte ragaišią paraike, sūrią galvų sutrupina ir vis‘ baisė skanė valge. Viens toks smarks iclis su nauj kamzelk pristoja prie tetšiuką – pazvalik pasišokt, padlag nauj, ger, pazvalik ir gatav – tetšiuks pazvalija. Nu ir šokdina mani tas pasiutelis lyg devintą prakaitą. Bet man patika kits visai, toks najėgs zenkelis, gerą gatunką, žiūr‘ tokiom gėrelia akim, tik vis nesuspėdava pre many preit. Apsimečio, kad man‘ zgaunė reik‘ laukan, tė gavo atsikratyt tą balamutą, tegu kits dukin. Sugrįžt seklyčion, a čė žiūr‘, kad toks kits zenkis, ilgs kėp karte, bet toks apsmukis, sierčikė iš kišenes lend, baltinių kaunier‘s atplyšis, tik vaišin visus šiltės pakišuolės. Tik siūlij visiem – a nor‘ šiltą žnybtą? Kas tau nenorės, šitėp įsidūki, vis tik jam ir valga pilnės žundės ir aš ėmio, tokė skanūs pakišuolė, akurat kėp mūsų mamnytes. Smagė tadum pasibuvam, lyg pat‘ vakarą, kol‘ pradėję temt‘. Išsiskirstę vis smagūs, susitari kitoj subatoj ruošt gegužinį Pipirą lunkoj. Pareinam su sesel gryčio, a čė tetšiuks susiraukis, a mamnyte su kvartuka kerč‘ ak‘s šluosta. Kas gi čė? Agi pasiroda, kad tas ilgšis, tas žuliks, iš dukopkelas mūsų pusdeniam kepts pakišuol‘s pajėme ir visiem kėp sava gastinčių fundija, berazumis koks. Ir mes su sesel jėmem, valgem ir giriam, kad skanūs pakišuolė. Ot šaits, kėp visus apstatę.

Gėse

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Kė pamislinam, tė baisė pikt daras. Prašam valdybos ir pirminika, ir kitų prietelių, graitė ir be štukų, šitų klaidų ištaisyt.

Mūsų kiaulių ferm randas pri Paparčiūną Kėsče, tinajs, palatvėj. Mūsų yr gan daug. Mum tinaj liuob penkios moteriškos. Maists yr motininem kiaulėm visis vienods. Mės, motininės kiaulės, visos esam išskirstytos po tvarts, kad mės nesueitumėm ir nepakalbėtumėm vienos su kitom. A vot vienu dienu mum pavykst susitikt su trijų šėrikių kiaulėm: Pakaušytes, Birbynytes ir Sušlavienes Marijonos. Nu ir pradėje kalbėtis vienos su kitom. Sušlavienės Marijonos, Aloyza rygtigė prižiūrėtos. Kiaulės nustebi paklause tų dvejų šėrikių kiaulių:

-       Vajė! Kokios jūs suvargusios! Kas gi jum liuobe ir koks jūsų maists, kad jūs tokios nelaimingos?! Kokios jūs sublogi, nezgrebnios, pajuodi, pasišiauši. Jūsų net ir kaulė susisuki! Kėp jūs paršiuks užauginsit?! Mum gėd ir kalbėt su jumi! Paveizėkit, kokios mės baltos, riebios! Šerė mūsų priglausti! Mės nebijem ir paršiukų augint! Mūsų ir išvaizd graž! Kas pamata, vės saka, kad čė kolūkiečių tik tokios kiaulės! Nu nejaugi jum netenk miltų? Juk duod po 2 kilograms miltų, o pelų be normos! Mum rodas, kad turėt užtekt, kur gaun jūsų šerikes.

Gilė atsidusa Pakaušites ir Birbynytes liuobiamos kiaulės. Palingava sava galvs ir saka:

-       Mės labė mažė gaunam miltų. Mum tiek duod miltų, kiek vaistų, jėg suserg. Tai mum tiek tenk tų miltų… Mat jos parsivelk į nams ir sava kiaulam suduod! A mum tik liek vando ir prast pelė. Nu, jei kuomet pasitaika jom nukombinuot bulbų nuo bekonų, tai ir mum sukapoj žalių. A kits tuoj velk i nams. Nu kėp gi gal būt mūsų ižvaizd graž?! Gerė jum džiaugtis, kad jūsų šėrikė nereikalingus jūsų miltė, kad jau vės atitenk jum. Nu, nu, bet jei jūs patektumet mūsų šėrikių globo, tai iš kart dvė – trės diens negautumet ėst ir dar pasakytų: „Išskratikyt, kų suėdet!“ Ir be tą, jūsų šėrike šėre trės karts, a mūsų tik do! Ir pat Sušlaviene Marijon labė mažė lanka fermu. Mat ji atsiunč sava dukteri 19 metų, o vaiks tai ir liek vaik. Kam per galvu, kam per uodegu tenk ta ėdala ir vėl dainuodam namo pagatav tuoj. Ir da spičevojes, meluoj. Saka: „Pašėre mam kiauls!“ A jos mam, vės gi žina, pabėga nuo sava vyra. Susirada sau gi kitų meilužį. Ir meilinas sau susikabini. Mat jis jos nelaidž eit kiaulių liuobt, kad nepavargt. Gi pasimilėt vakar rėks! Tai gal jau suprantat, kok yr mūsų padėts, kodėl mės tokios suvargi?! Mat pamiršo. Vės gi fermos vedėjė, zootechnikė, pirminiks ir valdyb galėt pas mum nors apsilunkyt! Varputyte Ale gi galėt prisistatyt! A kitur, tai kaišioj sava nosį, pagatav tuoj pasičekavit! Kiaulių fermos mat bije, negal matyt, smird moterė baisė! Mės daba nutarem rašyt pareiškimų į rajonų ir prašyt, kad mum likviduot, arba pamaitint. Šerikem gi jau toliau nėr gyvenimą! Pernė tai nors žiem šalt buva. A kas šiųmet? Prašam nenustebt! Bos prog, pakalbėsim ir daugio vėl! 

Tėp pasikalbėje Pakaušytes, Birbinytes su Sušlavienes Marijonos kiaulėm. Nelabė mokam rašyt, nu ir labė blogs popiers pastaike.  

Iš kiaulių fermos

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Vienų kart, per Velykas, atsityka toks dalyks, Petrs karvį sava gane, gane, gane, kol pragane, a kep buva vysk nuo pradžių, pasakys, kep sake Pranis.

Pranis mate Petrų pievoj, kep jis gane sava Jievu. Vaikštinėje tas po pievų kol  į krūms įsinorėje, nu nuvėje unt tos krūms ir padare kels krūvs, da po dangų pasidare ir sugryža telyčaitės, bet.. O Jėzus, o maryja! Karve dinga, tik kiauryme! Kų dabar? Kų rėks sakyt? Karvį praganio Bronyt! Nu ir kų va tėp ir lika karvės ol daba vadynas, žmonis atvažiuoj iš tol  kad pasigrožėti ta ol. 

Jolanta

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Vaizdelis iš kolūkinia gyvenima

Mės senims žinam, a jaunims gal‘ ir nežina kėp mės gyvenam pre sovietų, būdam‘ kolūky. Kėp žin‘, stojant un kolūkį iš mūsų tėvų atėme žemį, gyvul‘s, vis‘s žemės ūkia padargs. Nežino, kėp jėm ir širds neplyša iš visa šita skausma, kė neteka viska kų turėja, kų buva paveldėji iš sava tėvų ir senelių. Dave tik 60 arų sklypelį, iš katra žmonis praktiškė ir gyvena.

Mana Tevelis labė mylėja arkl‘s, a ypač kumeliuks. Arkliam skirdava pačių geriausių ganyklų. Ganyklo jė visad gaudava pačių geriausių pievų, tik po jų buva rišamos karvės. Mamyte del šita buva nepatenkit, sakydava, kad karvės pieną duod, a arklė nieka.

Vienu kart, jau rudeni, kė jau buva dobrė šalt, jis grįždams iš darba pamate, kad pamiškė vien kolūkia kumela atsivede kumeliukų. Jau buva vakars ir buva aišk, kad arklinyks jau nebeatais un tų kumelį. Jis pasijėme tų kumeliukų ir parsineše namo. Padėja šilto kūtė, gal‘ da kų nors užkloja, kad nesušalt. Tėp jis tų kumeliukų ir išsaugoja, ir da paaugina, kiek jam brigadiniks laide. Bet už šitų, kėp atsidėkojimų, jam laide pre namų visų laikų laikyt‘ arklį. Jam tė buva tikrs išganims. Jam neraikėja kiekvienu kart ait‘ brigadinika prašyt‘, kad duotų arklį ar šien susivežt, ar sklypelį susiart. Tuo arkl‘ jis naudojas ne viens: duodava ir kaimynam, kė jėm tik prisiraikdava. Tėp jam labė palingvėja kolūkinis gyvenims.

Renata

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!

Gyvenims kep dien

Papasakos istoriju iš babytes gyvenima, gal ir liūdnų, bet tikru, jos akem matytu.

Kartu Latvijaj gyven barons. Bagots buva, gražs, išsilavins. Ja tėvė pirša jam įvairs nuotaks ir bagots ir gražs ir baisis ir visoks. Bet nieka jis neišsirink, kol in Biržs neatvažiav ir nepamat mergotis… ir suvirp jam širdela… suspurd jausms. Aišk baron tėvė buv prieš ubagi nuotaku ir da kataliki, nes ans buva reformats, tad jaunims apimts jausma pabėg in Biržs, kur ir apsigyven kaimi.

Sunk buv be piniga, be turta, bet svarb buv meila… iš ta gimio aš ir da trys sūnė. Pavadin mani Erna. Keitės laikė, pavirto ne Ern o Iren… ale kas či per vards toks pasan bus. Bande laist mani mokyklan… brols da… vos sukrapštydav unt sąsvinia ar pieštuka, tad baigio tik keturis klasis, bet rašyt išmoko. 

Sunkė gyveno, ėjo par samdini žusų ganyt, kad bent duonas būt. Ponė buva bjaurs, išvirdav putras iš prast milt i turėdavam srėbt. Zupės kartės arbu duodava kokias zaptės unt duonas kriaukšlas užstept. Ale buva kart tep… ein ir mato pravirs durs… o ti ponu vaiks… dara in mus putru atsistojis. 

Va toks buva gyvenims, kol neatėj kars… tadum mačio kep krint bombas šali gryčias. Nu ku a mes tad miškan… pasiemi arklį, kiaulu, avi ir ku spėdavam. Po ta vėl namo… būn pabund… a ti kieman vyrai sėdi… kažku saka, valga ir praša: bite, bite. Pasirod, vokečė. Palika uzbonų, šaukšt, šakuč. Ger buva… nesikabinėj. A va kitu dien… jau įsiverž banditė… išvar mum unt šaltas ąslas puspliks iš lovas, uždar kamaran ir išneš visku, ku rand… maistu, net vilnons kojns ir svogūns. Tep va ir buva. 

Kai atėja rusė, visks pasikeit. Atsirad kolukė, atsirad darba, davė žems. Miršt mamas mylėts vyrs… aš liek slaugyt mamu. Rand sau vyru ir gimst pirms vaiks. Kaima gyvenims tek sava vag. Vis dirb žemi, augin bulbs, grūds, buroks. Kaimynė paded viens kitam ir daržs atart ir šienu suvežt ir al burokin išgert par patalks. Net dur nieks nerakindava… aik kur nor. Pasidarydavam čiupkas, undenio, duonas plut ir agrast uogien. Pasiutis skanums karštu vasaras dienu. Tep vis ėja gyvenims… milždavo karvs kolūkia… daug reikėdava pamilžt. Laukdavam punktelian pienu priduot. 

Viska buvo kol neatein nelaimė… neteko pirma vyra… neištvėr žmogs gyvenima sunkum ir išėj pats. Lb sunk kaimi vienė moterei. Sunk pakelt šitu… bet gyveno tolio. Ėmė važiuot autobusė… ti buva gerums… veždava in Rygų… ti pirkdavam viskų, melasu, kojns, dešras, inds. Rado kitu vyru. Gime da du vaikė. Paauga… išsilakst par kits miests Šiaulė, Panvežis, Biržė. Mirė ir kits mana vyrs… liko vien kaimi. Vaikė sukūre sava šeims, tad tik par švents pamatydavo. Kviet pas savy, bet kur aš ais… sava gryč mieliaus, sava namė geriaus. Išein daržan pasikapstė, atsisėd verandan ir lauki… lauki… kol sulauk… kartės baisiu žiniu… Mirė abu mana sūns… mana kūns ir kraujs… Nu kas mamė skaudžiaus… netekt vaikų sava… skausms nenusakoms. 

Bet gyvenims tęsias… vis lauki verandaj, grožies gamtu, kvepia alyvas. Bėg metė, sugruba rankas, artrits išsukioj piršts, surieč in kupru, atsirand lazdela. Lauki smerties, bet ji vis neim ale ne laiks da. Atvažiuoj dukr, anūkė… paded apsitvarkyt… nors pakalbėt yr su kuo… kaims ištuštėj ir kaimynė rečio beužsuk, nes smertis iššienava. Skaitė gazietų nuo kita gala… ku jau pasiemė ir kelintu met. Ir vis lauki… lauki… tep ir praein gyvenims kep vien dien. Bet vis dar kvep alyvas…

Pasakoj anūkė… babytės jau nebėr, tad gyvenkem gyvenimu čia ir dabar!

Sonata

Paspauskite mygtuką "Patinka" jei norite palaikyti šį dalyvį!
Kitas puslapis »